Rusija gal palauks, kol Vilnius pasistatys stadioną?

Rusija gal palauks, kol Vilnius pasistatys stadioną?

Nesiliaujanti diskusija apie tai, iš kur imti daugiau pinigų gynybai, turi vieną keistą savybę: kai kurie jos dalyviai įsivaizduoja, kad visuomenė privalo sunešti pinigus ir net neklausti valdžios, kaip ir kodėl tie pinigai bus naudojami.

„Dirbkit savo darbą“

Rūpindamiesi savo šalies gynyba, mes rūpinamės ir savo konstitucine santvarka – demokratija. Tačiau minėtas požiūris į pinigų gynybos reikmėms „paėmimą”, vartojant teisėsaugos žodį, su demokratija nieko bendra neturi. Tai dar kartą liudija, kad saugiai Lietuvai reikia demokratiją užtikrinančių ir ją puoselėjančių lyderių, o ne tik  uoliai įsakymus vykdančių kariškių.

Įdomiai šiuo klausimu pasisakė ir premjerės patarėjas Kęstutis Lančinskas. Pats net nebūdamas gynybos ekspertu, pasiuntė štai tokią žinią Lietuvos rinkėjams, į kurių kišenes valdantieji aktyviai dairosi, ieškodami papildomų lėšų krašto apsaugai: „Dirbkite savo darbą, o gynybą palikite tiems, kurie ją išmano.”

Kitaip tariant, „duokite pinigų, o ką su jais daryti, mes patys nuspręsime, nes jūs, rinkėjai, esate neįgalūs kalbėti sudėtingomis temomis”.

Tokie pasisakymai  gerai atspindi dabartinės valdžios santykį su pilietine visuomene. Visuomenė yra tam, kad tylėtų ir neštų duoklę, o valdžia – tam, kad kirptų avis ir nesiklausytų, ką tos avys galvoja. Nes avys neįgalios turėti argumentuotą nuomonę ir patarti gynybos klausimais.

Prioritetas pinigai ar realūs atgrasymo veiksmai?

Kita svarbi problema – valdančiųjų požiūris į klausimų eiliškumą. Demokratinėje valstybėje dėl teisės priimti sprendimus konkuruojančios politinės grupės, sakydamos, kad reikia pinigų svarbiam tikslui, pirmiausia aiškiai paaiškina rinkėjams, kodėl ir kaip jos to tikslo ketina siekti.

Šįkart mes kalbame ne apie mažą finansinį poreikį, o ilgalaikį finansavimą šalies saugumui užtikrinti. Ir ką girdime? Pirma – piliečių pinigai, ir tik paskui – piliečių nuomonė.

Šiuo metu yra blaškomasi tarp 2 mlrd. eurų kainuojančių tankų, kurių reali nauda ir efektas atgrasymui kelia klausimų karo ekspertams ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ir dronų, kurie, šioms karo priemonėms žaibiškai tobulėjant, gali būti jau morališkai pasenę.

Kada mes gautume tuos 50 vokiškų tankų už kosminę sumą, apskritai neaišku. Kaip ir tai, kuo šis pirkinys svarbesnis, tarkim, už oro gynybą, kurios Lietuvai verkiant reikia tam, kad apsaugotume ir savo civilius miestuose, ir kritinės infrastruktūros objektus? Kosmiškai brangūs tankai, kad ir labai geri, šios funkcijos tikrai neatliks.

Kitas svarbus klausimas: kuo kariaus Lietuvos kariuomenė, turėdama tuos 50 tankų, bet stokodama amunicijos? Juk dabar NATO rytinis flangas stovi akis į akį su Rusija, puikuodamasis arba tradiciškai tuščiais, kaip Vokietijoje, arba neseniai ištuštintais Ukrainos labui arsenalais.

Geri tankai būtų menka paguoda, jei, praėjus keletui karo veiksmo dienų, nebeturėtume kuo šaudyti į Z ir V padugnes. Tad gal pirmiausia turėtume pagalvoti apie amuniciją?

Žmogus svarbiau

Apskritai esu įsitikinęs, kad ne tik taikiame gyvenime, bet ir kare žmogus yra daug svarbesnis už techniką. O mūsų didžiais išminčiais pasijutę karo vadai ir jiems dirbantys viešieji kalbėtojai, kuriems rinkėjai reikalingi tik tam, kad suneštų pinigus, o ne tam, kad turėtų ir reikštų savo nuomonę, regis, kur kas daugiau galvoja ne apie žmogų, o apie techniką.

Nenuostabu, kad Lietuvos kariams tokiomis aplinkybėmis trūksta net elementarių priemonių, tokių kaip šarvinės liemenės. Po akcijos „Apsaugokime Ukrainos karius” gali prireikti akcijos „Apsaugokime Lietuvos karius”, nes mūsų valstybės vadovai, svajodami apie brangius tankus, apie savo karių poreikius mąstyti toli gražu neskuba.

Tiesa, neskuba jie mąstyti ir apie civilių apsaugą, kuriai, kaip minėjau, reikia ne tankų, o priešraketinių, priešlėktuvinių ir antidroninių sistemų. Antai prie pat sienos su Baltarusija esanti Lietuvos sostinė neturi ne tik reikiamos oro apsaugos, bet net ir slėptuvių gyventojams. Kitaip nei Ukrainoje, nuo rusų raketų mūsų negelbės nei metro, nei slėptuvės, kurių nėra.

O kas tuo metu dedasi Vilniaus mero Valdo Benkunsko pavargusioje nuo pinigų galvoje? Patys gerai žinote. Trečiadienį Vilniaus miesto taryba nusprendė, ko Rusijos grėsmės akivaizdoje labiausiai reikia vilniečiams: tikrai ne slėptuvių ar  oro gynybos, o brangstančio stadiono. Tad dabar naiviai galime tikėtis, kad Rusija gal palauks, kol Vilnius pasistatys stadioną.

Nuotrauka: Fotodiena/Dmitrij Kudriavcev

Pasidalinkite:

Kitos naujienos

Kitos naujienos

Prisijunk prie mano komandos!

Prisijunk prie mano komandos!

Tapk savanoriu!
Padėk tiesti kelią į saugesnę ir stipresnę Lietuvą!
Search
Close this search box.