Vokiečių brigados mums reikia greičiau

Vokiečių brigados mums reikia greičiau

Giedrimas Jeglinskas

Vienas svarbiausių mūsų sąjungininkų žingsnių, leidžiančių Lietuvai būti ir jaustis saugesnei, tai – vokiečių sprendimas dislokuoti Lietuvoje Bundesvero brigadą. Deja, mūsų valdžios reakcija į šį sprendimą nebuvo adekvati ir juo toliau, juo labiau neatrodo atitinkanti nacionalinių interesų.

Užuot iš karto paskelbusi pasirengimą priimti brigadą krašto apsaugos prioritetu ir skyrusi tam tiek pinigų, kiek reikia, kad vokiečiai galėtų atvykti į Lietuvą kuo greičiau, valdantieji dar 2022 metais nutarė neskubėti ir pranešė, kad mums pasirengti prireiks net penkerių metų.

Toks terminas, turint galvoje šią kadenciją skandalingai išplitusį politinių institucijų nesusikalbėjimą ir jau senokai įsikerojusį valdymo sistemos biurokratizmą, galėtų atrodyti realistinis. Tačiau turint omenyje, kad Lietuvos pašonėje vyksta karas ir kad agresorius atvirai grūmoja Baltijos šalims, penkeri metai pasirengimui yra nebe realizmo, o nusikalstamo vilkinimo pavyzdys.

Toks vilkinimas kelia ypač didelę nuostabą po praėjusių metų rudenį Tėvynės sąjungos pirmininko ir užsienio reikalų ministro paskelbtų teiginių apie sparčiai artėjančią Rusijos agresijos grėsmę. Juk jei grėsmė artėja, tai natūralu manyti, jog didžiausios valdančiosios partijos pirmininkas pasiūlys planą, kaip Lietuvai būti pasirengusiai ją atremti kaip įmanoma greičiau.

Tai reikštų, kad turime daugiau investuoti į tuos gynybos prioritetus, kurių realizavimas galimas dvejų ar trejų metų bėgyje, o ne 2035 metais, kai Lietuva, kaip sakė kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys, galėtų tikėtis sukursianti savo diviziją.

Kitaip tariant, mums turėtų būti svarbu kuo labiau pagreitinti ne tiek tai, kas planuojama po 11 metų, kiek tai, kam prireiks, kaip skaičiuojama, trejų ar ketverių metų.

Žinoma, būtų gerai, jei mes galėtume smarkiai paspartinti iškart viską: ir pasirengimą priimti brigadą, ir divizijos formavimą. Galbūt ir tam pakaks lėšų bei politinės valios. Tačiau jei, kaip sako Gabrielius Landsbergis, rusų galime sulaukti jau 2028-aisiais, prioritetas turėtų būti – spartinti tai, kas planuojama nuveikti iki 2028-ųjų ar 2029-ųjų, o ne tai, ko galime tikėtis tik 2035-aisiais.

Vokiečių brigada mums svarbi ir dėl to, dėl ko mums svarbu, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau JAV karių: tai didina pagrindinių sąjungininkų vaidmenį, čia ir dabar įkūnija jų praktinius įsipareigojimus bei stiprina Rusijos atgrasymą net labiau, nei jį gali sustiprinti lietuviškos divizijos kūrimas.

Visa tai leidžia teigti, jog mūsų prioritetinis tikslas – greičiau, nei planuojama, pasiruošti Bundesvero karių ir jų šeimų priėmimui. Būtų puiku, jei reikalingus darbus nuveiktume iki 2025 metų pabaigos. Blogiausiu atveju – jei baigtume juos 2026 metais. Judėti šiuo klausimu vėžlio tempais, kaip buvo judama iki šiol, yra neatleistina prabanga, panaši į nacionalinių interesų išdavystę.

Šiuo atžvilgiu sunku suvokti ir juolab pateisinti užsienio reikalų ministro rudenines prakalbas apie „nebegalime tylėti, rusai jau beldžiasi į vartus“. Atsakomybę jaučiantis valdančiųjų lyderis po tokių kalbų turėjo pasakyti, ką mes darysime, kad būtume pasirengę atremti grėsmę greičiau ir geriau. Ir jo žodžiai jau šiandien turėjo virsti veiksmais.

Deja, pasakyti žodžiai liko tik skambiais – matyt, rinkimų kampanijai skirtais – žodžiais, įsipaišančiais į konservatorių-krikdemų valdymo tradiciją: gąsdinti Lietuvą rusais, bet, išorės grėsmėms augant, nestiprinti Lietuvos gynybos.

Antai iškart po garsiosios Vladimiro Putino kalbos Miunchene 2007 metais ir Rusijos agresijos prieš Gruziją 2008-aisias Lietuvoje į valdžią atėję konservatoriai-krikdemai ėmė ne didinti, o karpyti biudžeto asignavimus krašto apsaugai. Nepaisant visos jų tuometės retorikos apie Rusijos grėsmę, „Rusijos sulaikymo strategiją“ ir pan.

2009-aisiais Krašto apsaugos ministerijai buvo skirta 114,7 mln. litų mažiau, palyginti su 2008 metų asignavimais. Gynybos biudžetas tais metais sudarė tik apie 1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), ir konservatorių-krikdemų valdymo laikotarpiu (2008–2012 m.) šis skaičius dar labiau gėdingai mažėjo.

Apie tą laikotarpį ir Lietuvos valdančiųjų požiūrį į šalies gynybą bei įsipareigojimus NATO Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis sakė: „Jei jūs iš tikrųjų baimintumėtės Rusijos, skirtumėte gynybai tikrai ne perpus mažiau, negu reikalauja NATO standartai. Lenkija puikiai supranta, kad yra NATO pasienio šalis, todėl gynybai skiria 1,95 proc. BVP, o Lietuva – 0,88 proc.“

Kaip liudija to meto Lietuvos opozicijos politikai, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė „įrodinėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, jog krašto apsaugos biudžetas per didelis, turi kažkokių „riebalų“, kuriuos reikia nupjauti“.

Matyt, istorija kartojasi: kol konservatoriai valdžioje, jiems viskas gerai, jei pasirengti priimti Bundesvero brigadą, jų skaičiavimu, reikia net penkerių metų. Skirti papildomų pinigų, kad pagreitintume procesą, jų vyriausybė nerizikuoja. Bet, kai tik jie atsidurs opozicijoje, greičiausiai pirmi pradės garsiai šaukti, kad viskas vyksta per lėtai ir pinigų skiriama per mažai.

Jie labai mėgsta pabrėžti gynybos svarbą ir smerkti populizmą politikoje. Dabar – puiki proga įrodyti darbais, o ne žodžiais, kad gynyba jiems labai rūpi ir populizmas jiems svetimas. Tereikia nustoti gąsdinti visuomenę iš aukštų tribūnų rinkiminiais pareiškimais bei skirti papildomų lėšų ir pastangų tam, kad vokiečių brigada turėtų galimybę būti dislokuota Lietuvoje anksčiau, nei planuota.

Pasidalinkite:

Kitos naujienos

Kitos naujienos

Prisijunk prie mano komandos!

Prisijunk prie mano komandos!

Tapk savanoriu!
Padėk tiesti kelią į saugesnę ir stipresnę Lietuvą!
Search
Close this search box.