Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui pakeitus šalies ginkluotųjų pajėgų vyriausiąjį vadą Valerijų Zalužną, interneto platybėse pasipylė įvairių „sofos ekspertų“ ir net astrologų pamąstymai bei ašaros apie Ukrainą ištikusią katastrofą. Tačiau toks pokytis, karo alinamoje Ukrainoje, nėra nei netikėtas, nei neįprastas. Tam yra argumentuoti paaiškinimai.
Civilinė viršenybė demokratijose. Toks V. Zalužno pasitraukimas, koks įvyko, yra puikus įrodymas, kad Ukraina yra veikianti demokratija net nuožmaus karo metu. Demokratinėse santvarkose būtent civilis ginkluotųjų pajėgų vadas yra atsakingas už šalies saugumui svarbiausius sprendimus. Norim to ar ne, V. Zelenskis, kaip šalies prezidentas, turi pilną teisę pasirinkti, kas turėtų vadovauti kariuomenei. Ir jis pasirinko.
Karas pagreitina rotaciją ir kadencijas. Karo metu sprendimų greitis yra neapsakomai svarbus. Reaguoti tenka čia ir dabar ne tik ginant valstybę, mobilizuojant karius, telkiant visuomenę, bet ir bandant įtikinti sąjungininkus tiekti ginkluotę, amuniciją ir kitą paramą. Būtent tą ir daro V. Zelenskis ir, akivaizdu, kad jo lyderystė čia yra kertinė. Gal taikos metu kariuomenės vadas ir gali turėti privilegiją tarnauti pilną, tarkim 5 metų, kadenciją, bet karo metu to niekas negali garantuoti. Karų istorijoje, karinių vadų rotacija yra gana įprasta praktika. Pavyzdžiui, II-ojo pasaulinio karo metais JAV pajėgose buvo nuolat keičiami divizijų ir net korpusų vadai, jau nekalbant apie žemesnio lygmens brigadų, batalionų ar kuopų vadus. Beje, dažni vadovaujančių karininkų pakeitimai yra kaip įrodymas, kad šalies saugumo sistema veikia. Realus karas yra tikrasis karinės lyderystės ir normalu, kad ne visi generolai ar pulkininkai, kurie įgijo savo laipsnius taikos metu, išlaikys savo pozijas atėjus karui.
Autoritetas ir mandatas daryti daugiau. Generolas V. Zalužnas yra ypatingai populiarus lyderis ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų. Ar jis nuspręs kandidatuoti į prezidento postą, ar į kitas politines pozicijas, tą mes pamatysime ateityje. Tokią teisę ir visas galimybes jis turi. Visgi, ar V. Zalužnas galėtų būti tas, kuris sugebėtų kompetentingai spausti NATO šalių politikus dėl tolimesnės paramos Ukrainai – lieka atviru klausimu. Dabartinė paramos pauzė vakaruose, užstrigęs pagalbos paketas JAV Kongrese, Europos šalių ištuštėjęs arsenalas rodo, kad šiai situacijai spręsti nepakanka nei V. Zelenskio charizmos, nei įtikinėjimo meno.
Svarbu pabrėžti, kad nepaisant to, jog V. Zalužnas nebevadovauja ginkluotosioms pajėgoms, jo autoritetą kariaujančiai Ukrainai reiktų išnaudoti. Tiek jo vizija, kaip laimėti karą atvirai publikuota „The Economist“ portale, tiek jo, kaip kario, lyderystė yra matoma bei vertinama ir Ukrainoje, ir sąjungininkų gretose.
Ilgas atsarginių žaidėjų suolelis. Negaliu užbaigti įžvalgų nepabrėždamas, ką mes Lietuvoje turėtume įsisąmoninti. Pirma, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas (t.y. prezidentas) yra be galo reikšminga figūra, nes jo kompetencija, autoritetas ir lyderystė gali būti lemiantys veiksniai atėjus krizei ar prasidėjus konfliktui. Antra, ilgas „atsarginių žaidėjų“ suolelis Lietuvos kariuomenės vadovybėje gali tapti esminiu faktoriumi, atskiriančiu pergalę nuo pralaimėjimo. Todėl investicija į personalą, į karį, į tikrų lyderių ugdymą, turėtų būti kertinis prioritetas Lietuvos kariuomenėje. Ir tos investicijos turi būti daromos jau šiandien.
