Kuris aukštesnis ir gražesnis: Landsbergis ar Nausėda?

Kuris aukštesnis ir gražesnis: Landsbergis ar Nausėda?

GIEDRIMAS JEGLINSKAS

Įsiplieskęs ambasadorių skandalas gana tiksliai atspindi mūsų politinės sistemos būklę: ten, kur krizės ir konflikto nėra, kam nors būtinai reikia juos sugalvoti. Užuot siekę vienybės mus visiems kylančių grėsmių akivaizdoje, valdantieji daro viską, kad tos vienybės būtų kuo mažiau.
Ambasadorių neskyrimas – dar vienas karo laukas, kuriame gali pliektis tarpusavyje vyriausybė ir prezidentūra. Dar viena šios kadencijos istorija, kai asmeninių ir grupinių interesų kova tampa svarbesnė už valstybės interesą.
Lietuvos valdantieji skandalingai ilgai leido sau neskirti ambasadoriaus prie Europos Sąjungos. Dabar, atrodo, dėl tos pačios grupinių interesų kovos ilgai gyvensime be ambasadoriaus Lenkijoje. Nes Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija nesugeba arba nenori susitarti dėl tinkamos kandidatūros.
Maža to, į dirbtinių konfliktų kurstymą aktyviai įsitraukia ir prezidento rinkimuose dalyvaujanti ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, nesusilaikiusi nuo kandaus komentaro ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo klausimu.
Tuo metu, kai Lietuvos pašonėje vyksta karas, leidžiame sau turėti vidaus politinį karą, kuriame premjerė pliekiasi su prezidentu, o užsienio reikalų ministras – su krašto apsaugos ministru.
Politikų garbėtroška
Karas Ukrainoje ir bendra saugumo situacija tikrai turėjo tapti rimtu argumentu valdantiesiems šiek tiek apmalšinti savo politikų garbėtrošką ir koreguoti politinius planus.
Tačiau papanašu, kad valdančioji Tėvynės sąjunga nutarė paisyti savo, o ne Lietuvos interesų, keldama prezidento rinkimuose žmogų, kuris šiuo metu einą premjero pareigas. Toks sprendimas, užuot telkęs bendram darbui, sukuria papildomą įtampą tarp prezidento ir ministro pirmininko institucijų. Valstybė gali sau leisti tokio pobūdžio įtampas taikos, bet ne karo regione sąlygomis.
Apskritai dabartinė Seimo kadencija yra, ko gero, pirma tokia kadencija nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai užsienio ir saugumo politika taip beatodairiškai ir ciniškai verčiamos viešųjų ryšių žaidimų kambarėliais. Dainos žodžiai „mažam kambarėly ugnelę kuriu“ dešiniųjų pastangomis šiandien įgyja iškreiptą prasmę.
Chaotiškas, tarpinstituciškai nekoordinuotas ir su sąjungininkais nederintas Lietuvos konfliktas su Kinija smogė Lietuvos patikimumui sąjungininkų akyse, bet užtat suteikė daug progų užsienio reikalų ministrui ir prezidentui dalinti interviu užsienio žiniasklaidos priemonėms. Pasimatuoti, kuris tuose interviu atrodo aukštesnis ir gražesnis.
Šiųmetis premjerės pažadas atsistatydinti, jei nebus priešlaikinių rinkimų, ir skandalingas pažado netesėjimas taip pat buvo konservatorių-krikdemų būdas atkreipti į save dėmesį viešųjų ryšių priemonėmis. Būdas – ciniškas ir apgailėtinas, bet dėmesį į save atkreipti pavyko.
Dabar panaši istorija kartojasi, užsienio reikalų ministrui staiga pastebėjus ir garsiai visiems pranešus, jog rusai puola. Kaip pasikeitė valdančiųjų politika nuo tada, kai užsienio reikalų ministras padarė tą savo didįjį atradimą? Kokie konkretūs sprendimai buvo priimti?
Deja, niekas nepasikeitė. Kaip ir valdančiųjų principinė nuostata, kad jų viešieji ryšiai svarbesni už politinę išmintį ir nacionalinį interesą.

Pasidalinkite:

Kitos naujienos

Kitos naujienos

Prisijunk prie mano komandos!

Prisijunk prie mano komandos!

Tapk savanoriu!
Padėk tiesti kelią į saugesnę ir stipresnę Lietuvą!
Search
Close this search box.